1989-91-ųjų pasaulio istorijoje Lietuva ir jos žmonės iškilo kaip naujos pasaulio tvarkos lyderiai. Anų dienų įvykių liudininkams šis filmas primins tai, ką jie išgyveno, jaunesnei Lietuvos kartai – tai geriausia naujosios istorijos pamoka. Nepaprastai tikroviška, gyva ir žmogiška. Minint Valstybės nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį – jaudinantis ir netikėtas Jono Meko Lietuvos atgimimo video dienoraštis. „Lietuva ir SSRS žlugimas“ – nuo kovo 8-osios iki kovo 11-osios, 20.40 val. per LTV2.
Filmo autorius tarsi lieka įvykių užkulisiuose. Nors ir nematomas, jis yra vienas personažų, kurio veiksmuose juntamas emocinis artumas Lietuvai. Įsitempęs ir susikaupęs jis filmuoja televizijos laidas, nekreipdamas dėmesio net ir į įkyriai skambantį telefoną. Tai, kas vyksta televizoriaus ekrane, nematomam veikėjui yra svarbiau nei jo aplinka. Jis komentuoja, perjunginėja kanalus, reguliuoja garsą, priartina, atitolina kamerą, tildo šėlstančius vaikus, prašo saviškių paduoti bateriją, nes pats negali pasitraukti iš „įvykio vietos“.
Nors autorius įsileidžia žiūrovą į asmeninę erdvę (kartais girdimi žingsniai, varstomos durys, raktų žvangėjimas, muzika, vaikų krykštavimas), bet šeima, kaip ir jis, lieka šešėlyje. Veiksmo centras yra televizorius – vienintelė akis į pasaulį, vienintelis ryšys su Lietuva. Televizorius tampa filmo personažu, pasakojančiu istoriją apie Ameriką, kuri tarsi stebi Dovydo (Lietuvos) ir Galijoto (Sovietų Sąjungos) kovą, bet ir nesiryžta pripažinti Dovydo pergalės, nors šis pusę amžiaus gludintu akmeniu jau mirtinai sužeidė priešininką.
J. Mekas siūlo filmą žiūrėti „kaip graikišką dramą, kurioje tautų likimai buvo drastiškai pakeisti vieno beveik iracionaliai apsisprendusio žmogaus, dramoje išreiškiamas nepalaužiamas vienos tautos noras būti laisva, Olimpo dievams remiant kovoje prieš Jėgos ir Smurto karalystę. Dramos veikėjai – prezidentai, diktatoriai ir paprasti žmonės“. Šis pasiūlymas neįpareigoja žiūrovo, atvirkščiai, jam suteikiama laisvė jausti, analizuoti, prisiminti. Kiekvienas parodos lankytojas interpretuos šį darbą savaip, bet sentimentaliausieji turbūt būsime mes, lietuviai. Kolektyvinėje atmintyje ryškius pėdsakus palikę Baltijos kelio, laužų prie Parlamento, Sausio 13-osios nakties vaizdai kiekvieną šiuos įvykius išgyvenusį (daugelį – taip pat prie televizorių ekranų) žiūrovą grąžins į netolimą praeitį. Tai, ką prieš dvidešimtmetį ne kartą matėme per LRT, fragmentiškai kartojasi ir šiame filme, bet tai – amerikietiška istorija, ta pati drama, tik režisierius – kitas.