Kiekvienas turime atminty išlikusią patirtį. Kiekviena karta reiškia pretenzijas išrasti vis tobulesnį atminties užrašymo būdą: nuo primityvių medžioklės scenų piešinių Prancūzijos olose iki USB rakto. Technologijos tobulėja, pretenzija lieka nepakitus. Lyg nuo pradžių pradžios būtų jaučiama, kad biopsichologijos pasiūlytas būdas prisiminti -nėra pakankamai patikimas.
VHS analoginis vaizdo formatas buvo vienas iš žmonijos civilizacijos pasiūlytų atminties fiksavimo būdų. Paradoksalu: būdas keliaujantis į užmaršties šiukšlyną, bet vis dar gyvas psichologinėje atmintyje. Mūsų laikmetis talpina įvairių kartų žmones, kurie turėjo tiesioginį ryšį su VHS: vieniems tai egzotika, neegzistuojantis eldorado “Amerika”, kitiems – kasdienybės proza. Intymi ir vieša.
VHS – pirmas rimtas įrankis istorijoje leidžiantis būti savo atminties režisieriumi. Nykstantis kaip priemonė, bet galintis virsti materialiu audiniu – atminties audiniu, ir dar truputį išlikti.
Kviečiu prisiminti. Kviečiu nepamiršti. Kviečiu pamatyti savo atminties audinį.
Vilniaus dailės akademijos tekstilės meno ir dizaino katedros studentės, Devos Bartninkaitės, bakalauro studijų baigiamųjų darbų paroda.