2025 10 10–11 29 Fluxus ir kinas | Paroda

Kaip rašo fluxfilmų tyrinėtojas Bruce Jenkins, „yra bent du Fluxus kino tipai: vienas – sudarytas iš maždaug keturiasdešimties trumpų filmų, dauguma kurių sukurti šeštojo dešimtmečio viduryje; ir kitas – potencialiai atviras, apimantis beveik bet kokį kino vaizdą, matomą fluxišku būdu“. Fluxfilmai ir šiandien yra kinematografininkų bei šiuolaikinių menininkų įkvėpimo šaltinis, o dabartinėje kultūrinio protesto situacijoje gali tapti drąsos eksperimentuoti ir kovoti už savo įsitikinimus pavyzdžiu.

Fluxfilmai skiriasi savo konceptualumu ir estetika. Jie intelektualūs ir jusliški, asketiški ir šmaikštūs. Tačiau, nepaisant raiškos įvairovės, galima rasti giluminę giminystę. Vienoje iš ankstyvų fluxfilmų recenzijų Jonas Mekas rašė: „Šviesa yra; judėjimas yra; ekranas yra; dažnai ir nufilmuotas vaizdas yra; tačiau jo neįmanoma aprašyti ar patirti taip, kaip apibūdintum ar patirtum Griffith‘o kiną, Godardo kiną ar net Brakhage’o kiną.“. Fluxkinas reikalauja kito žodyno ir kitokios žiūrėjimo nuotaikos, gal net pasiruošimo. Tačiau iki šiol imponuoja filmininkų laisvės pojūtis ir kūrybos ugnis.

Šioje sinematinėje parodoje susijungia eksperimentinio kino žiūrėjimo patirtis ir jo sklaidos įvaizdinimas. „Nam June Paikas, Peteris Kubelka, Jurgis Mačiūnas kūrė filmus, kur šviesa pati tapdavo vaizdu“, rašė Jonas Mekas. Žiūrovas turi retą galimybę peržiūrėti fluxfilmų kolekciją ir kartu patyrinėti, kaip fluxus įkūrėjas J. Mačiūnas kūrė brolių Jono ir Adolfo Mekų žurnalui „Film Culture“ viršelius, Antologijos filmų archyvo ir sinematekos afišų bei plakatų eskizus. Svarbus čia popartiško tiražavimo principas, kelių kadrų jungtis ir kartojimas, kino juostos motyvas. Rodomos ir kelios svarbios fotografijos, kuriose matome svarbius to meto avangardinio kino personažus: Andy Warholą, Joną Meką. Viršelių modeliai taip pat žinomi to meto žmonės iš Warholo superžvaigždžių rato: Paul America, Nico (Christa Paffgen), Benedetta Barzini ir kiti, dalyvavę Warholo sulėtinto kino portretų filmavime (screen tests).

Dauguma eksponatų iš Jono Meko vizualiųjų menų centro fluxus kolekcijos yra su dizainerio skaičiavimais ir užrašais. Jie kuria įspūdį, kad žiūrovas dalyvauja procese ne kaip archyvo tyrėjas, o veikiau kaip bendradarbis. Tarsi žurnalas „Film Culture“ dar tebebūtų maketuojamas. Fotografijos, viršelių maketai ir fluxfilmai šiandien suteikia įkvėpimo kurti naujas kino formas ir protesto vaizdinę kalbą. Svarbu, kad ji būtų „tokia vaikiška ir išradinga“, kaip apie eksperimentinę kino kalbą rašė Jonas Mekas.

Kuratorė Laima Kreivytė