43H – tai mano vieta lėktuve. Iš vienos pusės tai labai konkreti koordinatė, nurodanti mano padėtį salone. Tačiau lėktuvui pakilus į aukščiausią skrydžio trajektorijos tašką, erdvės suvokimo pojūtis kinta. Už lango tvyranti beribė erdvė neturi jokio konkretaus atspirties taško, leidžiančio sąmonei susikurti savo koordinačių sistemą. Tokiomis aplinkybėmis atstumas tampa abstrakčia sąvoka. 43H koordinatė netenka savo X, Y, Z ašių.
Parodoje jungiu keletą anksčiau rodytų ir vieną naują darbą. Visus šiuos kūrinius vienija kūno ir erdvės santykį nagrinėjantis naratyvas. Mechanikoje terminas trajektorija reiškia realaus objekto kelią erdvėje. Kai kūno poslinkiai per vienodus laiko tarpus yra vienodi – toks judėjimas vadinamas tolygiu tiesiaeigiu. Tokio judėjimo trajektorija yra tiesė. Realiomis sąlygomis kūnas yra veikiamas įvairių jėgų, todėl judėjimas tiesia trajektorija įmanomas tik teoriškai.
Danas Aleksa
Danas Aleksa – skulptorius, objektų, instaliacijų ir performansų kūrėjas, nors visi šie sandai jo kūryboje dažnai persipynę. Persipynę tiek formaliai, tiek idėjiškai. Dažnas Aleksos skulptūrinis objektas socialus arba yra „užbaigiamas“ socialinėje plotmėje, o tai implikuoja ir specifinį performatyvumą. Kita vertus, ne vienas Dano Aleksos „performansas“ yra tarsi „socialinis objektas“ ‒ situacija, kurioje keliami menininko socialinio statuso, tapatumo, institucinio konteksto klausimai. Taigi, galima sakyti, jog menininkas dažnai tyrinėja tą „atstumą“, kuris yra ar kuris susiformuoja tarp jo, kaip sociokultūrinio kūno/subjekto ir meno (veiksmo), kaip sociokultūrinio objekto. Arba priešingai. Tai, kuo (ne)užpildomas tas atstumas ir yra (ne)jungiamoji Aleksos performatyvių meninių praktikų turinys, idėja.
JMVMC centre rengiamame projekte Danas Aleksa taip pat iš dalies maskuoja po formalizmu, nors iš tiesų, gilinasi į menininko socialines (kūno) trajektorijas, padėtis ir statusą, formuodamas miniretrospektyvą su naujų kūrinių inkliuzais.