„Kartais klausia manęs, o kur tavo tėvynė? Lietuva?
Ne, sakau, kultūra. Buvo laikotarpis, kai išėjau iš
kaimo į kultūrą. Mano namai dabar yra kultūra.
Tai jie žiūri į mane, mirksi: a, juokdarys.
Bet aš kalbu labai rimtai. Dabar aš įdomaujuos tiktai
kultūra. O kultūra yra visur ir niekur.
Bet paskui pradėjau abejoti ir dėl kultūros. Tada
sakau – ne, mano namai yra kinas, poezija,
menas. O dabar net ir iš ten išėjau. Dabar esu
galbūt kur nors, kur nežinau. Aš viską apleidau.
Viską pamečiau ir numečiau. Ir dabar aš nė jokiam
krašte.“
“Aš sėdžiu šį vakarą, rašau, ir galvoju. Tikrai pasakius, aš negalvoju. Aš ne galvojantis žmogus. Su galva toli nenueisi. Aš tik sėdžiu taip ir klausaus, kas ateina iš erdvių gilumos, bandydamas atspėti, kas yra tikrai svarbu. Ir lyg girdžiu, kad tikrumoje niekas nėra svarbu, kad viskas praeina, kad viskas yra lygiai svarbu, ir kad mes visi esam tik lašeliai pasaulio ir gyvenimo vandenyne – tik ašara ant Fatimos veido – ir kad visos mūsų galvos ir idėjos ir sistemos yra tik niekas, tik niekas. Niekas, palyginant su širdimi, švelniu geru žodžiu, švelniu palietimu, pabučiavimu, žmogaus su žmogumi susitikimu, atviru žodžių pasikeitimu, padrąsinimu ar draugyste. A, visi tie nedideli žmogiški jausmai, emocijos, padainavimai kartu, ar eini ir išgeri alaus su kuo, gal net ant peties, kaip sako, paverki gal net. A, kaip viskas tai svarbu, daug giliau ir svarbiau, negu visos politinės ir ekonominės sistemos.”
Jonas Mekas, „Laiškai iš Niekur“
—–
Ndoto Tamu. Jonas Mekas iš arčiau ir iš toliau |
Jonas Mekas Up Close and Far Away, 2019
Video
