Fluxus – 7-ame XX a. dešimtmetyje susikūręs tarptautinis menininkų, kompozitorių, architektų ir dizainerių judėjimas, eksperimentavęs ir ieškojęs galimybių sujungti įvairias menines technikas ir disciplinas, siekęs atsitiktinumo, nuotykio, atmetęs heroizmą ir su menu siejamą verslą. Fluxus dažnai vadinamas intermedija (angl. inter – tarp, media – komunikacijos priemonė).

Žodis fluxus daug kam asocijuojasi su ironiškais, sarkastiškais ar net absurdiškais užrašais ant namų sienų, šaligatvių plytelių ir visokių pusiau ar visai keistų leidinių. Lotyniškas žodis „fluxus” yra daugiareikšmis, jis reiškia: nepatvarus, nepastovus, nestabilus, netvirtas, išgveręs, tuščias.
Fluxus nariai paskatino daugelį meno rūšių – performansą, video-, konceptualųjį meną, postmodernistinę dailininko knygą, multiplius ir t.t. Tai buvo vienas radikaliausių eksperimentinių septintojo dešimtmečio judėjimų, įtvirtinęs naują, alternatyvų meninio mąstymo būdą ir dar nežinomą kūrybos sampratą.
Fluxus – tai juoko ir žaidimo stichija žmonių visuomenėje, tai pasišaipymas iš šiuolaikinio gyvenimo įpročių, kasdienybės bei rutinos.

Fluxus pradžia
Pradininku laikomas lietuvių kilmės išeivis Jurgis Mačiūnas (George Maciunas, 1931-1978).

Po karo atsigaunančiose Vakarų valstybėse, ypač JAV, imta domėtis Rytų kultūromis, gyvensena ir ideologija. Amerikiečių avangardistas, kompozitorius ir menininkas John Cage, studijavęs dzenbudizmo veikalus, savo 6-o dešimtmečio eksperimentinėmis muzikinėmis kompozicijomis davė užuomazgą „Fluxus” srovei. Atsitiktinumo aspektas tokiuose Cage darbuose, kaip „4′ 33″, sudomino ir darė įtaką lietuvių kilmės menininkui Jurgiui Mačiūnui. J.Mačiūnas judėjimą pavadino Fluxus ir surengė pirmąjį renginį 1961 m. AG galerijoje Niujorke ir 1962 m. Fluxus festivalius Europoje. Jurgio Mačiūno sukurtas Fluxus judėjimas įtakojo postmoderno vystymąsi ir apskritai pakeitė meno suvokimą.

Tarp pirmųjų fluxsistų paminėtinos tokios pavardės, kaip Joseph Beuys, Dick Higgins, Nam June Paik, Wolf Vostell ir Yoko Ono. Fluxus siekė „pasidaryk pats” estetikos ir vertino paprastumą, priešindamiesi sudėtingumui. Fluxus priešinosi komercializmui ir instituciniam menui, smerkdami įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekdami menininko nepriklausomybės. Fluxus menininkai dirbo su bet kokiom, po ranka pasitaikiusiom medžiagom ir dirbo individualiai arba išvien su kolegomis. Fluxsistai teigia, kad fluxus meną galima daryti bet kur, bet kada, iš bet ko.
Dalies arba viso darbo gamybos užsakymas fabrike šiems menininkams nebuvo priimtinas. J.Mačiūnas pats ranka surišo daugelį Fluxus leidinių.
Jurgio Mačiūno darbai, idėjos ir konkreti veikla paskatino konceptualiojo meno atsiradimą – menas kaip žmogaus tyrinėjimas, kaip mąstymas apie jį supantį pasaulį. Įsigalėjo meninės išraiškos priemonės, paremtos „naujuoju juslingumu” (new sensibility), jautrumu banaliai, kasdienei aplinkai. Suklestėjo naujos meno rūšys: hepeningai, environmentai, junk, kūno menas, instaliacijos, kurias vienija intermedijos bruožas.

Neabejotini J. Mačiūno nuopelnai atskiroms meno kryptims: svarbi Fluxus „įvykių” vieta performansų raidoje, monomorfizmo principas pranašavo minimalizmo atsiradimą. Politinis, pašto menas, menininkų knygos, multipliai, naujoji muzika, masinis menas buvo paveikti ar net tiesiogiai kilo iš Fluxus.

Fluxus po 1978 m.

Po J. Mačiūno mirties 1978 m. išryškėjo du požiūriai į Fluxus, kaip judėjimą. Vienai stovyklai atstovaujantys menininkai, istorikai, teoretikai teigė, kad Fluxus judėjimas turi itin aiškius rėmus, t.y. laikotarpis tarp 1962-1978 m., kad būtent po J. Mačiūno mirties Fluxus nustojo egzistavęs. Kiti gi teigė, kad Fluxus judėjimas gyvuoja ir toliau. Kai kurie mokslininkai, kurie tyrinėja Fluxus judėjimą, teigia, kad kuratorius John Hendricks, kuris yra sukaupęs didžiumą Fluxus darbų, įtakojo nuomonę, kad Fluxus judėjimas užsibaigė su J. Mačiūno mirtimi. Hendricks teigia, kad Fluxus buvo istorinis judėjimas, kuris vyko specifiniu laikmečiu, ir tokios centrinės Fluxus figūros, menininkai Dick Higgins ir Nam June Paik po 1978 m. po Fluxus vėliava aktyviai nebesireiškė, o jaunieji menininkai nors ir įtakoti Fluxus judėjimo, negali tapatintis su Fluxus. Kiti istorikai tvirtina, kad nors Mačiūnas ir buvo judėjimo ašis, buvo ir daugiau menininkų, įskaitant ir Higgins, kurie ir po Mačiūno mirties tęsė Fluxus veiklą. Kai kurie jų, Mačiūno amžininkai, aktyviai pradėjo reikštis tik po 1978 m.
Atsiradus internetui 1990-ais metais, menininkams, laikantiems save Fluxus judėjimo atstovais, atsirado nauja erdvė reikštis ir egzistuoti „on-line”. Šioje erdvėje, vadinamoje Fluxlist, sėkmingai reiškėsi ir 7-ojo – 8-ojo dešimtmečiuose.

Fluxus judėjimo menininkai

• Fluxus menininkai
• Eric Andersen
• Ay-O
• Joseph Beuys
• George Brecht
• Don Boyd
• Allen Bukoff
• Joseph Byrd
• John Cage
• Giuseppe Chiari
• Philip Corner
• Gautam Dasgupta
• Jean Dupuy
• Oyvind Fahlstrom
• Robert Filliou
• Henry Flynt
• Ken Friedman
• Jacques Halbert
• Al Hansen
• Beck Hansen
• Geoffrey Hendricks
• Dick Higgins
• Ray Johnson
• Joe Jones
• Bengt-af Klintberg
• Alison Knowles
• Takehisa Kosugi
• Philip Krumm
• Shigeko Kubota
• George Landow
• Vytautas Landsbergis
• György Ligeti
• Jackson Mac Low
• Jurgis Mačiūnas
• Barry McCallion
• Jadis Mercado
• Gustav Metzger
• Larry Miller
• Charlotte Moorman
• Yoko Ono
• Genesis P-Orridge
• Nam June Paik
• Ben Patterson
• Terry Riley
• Dieter Roth
• Carolee Schneemann
• Daniel Spoerri
• Yasunao Tone
• Cecil Touchon
• Ben Vautier
• Natasha Vita-More
• Cynthia Von Buhler
• Wolf Vostell
• Yoshi Wada
• Emmett Williams
• La Monte Young
• Christian Xatrec

Su Fluxus judėjimu siejami kritikai ir kuratoriai

• Thomas Albright
• Simon Anderson
• Philip Auslander
• Marianne Bech
• Mark Bloch
• Ina Blom
• Walter Cianciusi
• Bertrand Clavez
• Ina Conzen
• David Doris
• Stephen C Foster
• Peter Frank
• Adrian Glew
• Emily Harvey
• Jon Hendricks
• Hannah Higgins
• Judith Hoffberg
• Sidney Huttner
• Jill Johnston
• Thomas Kellein
• Henry Martin
• Jonas Mekas
• Estera Milman
• Barbara Moore
• Karen Moss
• Harry Ruhé
• Craig Saper
• Jean Sellem
• Kristine Stiles
• Owen Smith
• Nicholas Zurbrugg