EUGENIJAUS VARKULEVIČIAUS-VARKALIO
piešiniai iš A. Kulikausko kolekcijos
2023, kovo 8 – balandžio 2 dienomis Jono Meko vizualiųjų menų centre veiks kauniečio tapytojo Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio (g. 1956) Niujorko laikotarpio piešinių paroda iš Arūno Kulikausko kolekcijos.
Nuo seno yra keliamas klausimas, ar didieji meno šedevrai yra didžiausi šedevrai, sąmoningos ir meną vertinančios visuomenės išsaugoti per amžius, per karus-marus, santvarkų pasikeitimus, revoliucijas, gamtos kataklizmus? O gal didieji šedevrai svarbiausiuose pasaulio muziejuose yra tik atsitiktinumo dėka išlikusio lobio dalis? Kokio didumo būtų lobis, jei būtų išlikęs visas? Kaip jis atrodytų? Šito mes nežinome ir niekada nesužinosime.
Saugomi ir rūpestingai prižiūrimi, arba atvirkščiai – bravūriškai išdalinami, išmėtomi, paliekami dailininkų kūriniai – būna, atsiduria gatvėje. Dažniausiai taip atsitinka autoriui mirus arba kraustantis. Taip atsitiko su išeivijos menininko Alberto Veščiūno piešiniais. Juos, paliktus su šiukšlėmis, Kvynse (Queens), Niujorke visiškai atsitiktinai rado Arūnas Kulikauskas 1992 metais. Šią istoriją aprašė Jonas Mekas savo knygoje „Laiškai iš niekur“.
Eugenijus Varkulevičius gyveno Niujorke dešimt metų, dirbo J. Meko įkurtoje Antologijoje (Anthology Film Archives), bendravo su Jonu. Gyveno aistringą, bohemišką Antologijos ir Manheteno gyvenimą. Eugenijus labai kūrybingas, nuolatos piešiantis, tapantis menininkas. Jam susiruošus grįžti į Lietuvą, liko krūvos jo piešinių, kuriuos Antologijos darbuotojai supakavo ir išsiuntė paštu. Piešinius, kuriuos matote šioje parodoje, A. Kulikauskas rado aplankuose, išmetimui sukrautoje krūvoje Antologijoje, jau po Eugenijaus išvykimo iš Niujorko. Rado ir išsaugojo. Tai meditatyvūs, bet ir ekspresyvūs piešiniai tušu, kava, vynu, pastele.
* * *
„Eugenijus Varkulevičius-Varkalis kartu su bendraamžiais draugais tapytojais Algimante Stankute ir Arūnu Vaitkūnu sugrįžęs po studijų Vilniuje į Kauną iš karto neįsitraukė į oficialų meninį gyvenimą – pasitraukė į savotišką vidinę emigraciją. Visi trys trejus metus tapė atokiai nuo miesto buvusioje Vlado Didžioko sodyboje Dovainonyse ir dažnai keliavo į Žemaitiją. Šią jie atrado per Justiną Mikutį – buvusį tremtinį, klajojantį filosofą ir poetą. Su juo ir vieni jie trejus metus lankosi Beržore ir Šarnelėje kaip arsininkai tarpukariu ieškodami įkvėpimo vietos peizaže ir primityvistiniame sakraliniame mene.
Varkulevičius čia sukuria savo svarbiausius ankstyvojo periodo darbus-improvizacijas Beržoro bažnyčios Kristaus kančios kelio paveikslų tema. Jį šie kūriniai traukė tiek plastine ekspresija, tiek amžinu kančios mitu. Jis perima ne tik ikonografiją, bet ir pagrindinius kompozicinės struktūros elementus, tapymo manierą ir spalvinius santykius kartu improvizuodamas ir varijuodamas. Jaunąjį tapytoją pirmiausia traukė amžinojo mito apie kančią ir pasiaukojančio atpirkimo auką jėga kaip didelių būties klausimų, stiprių jausmų išraiška.
(…)
Sovietmečio „perestroikos“ metais Varkulevičius emigravo į Vakarus ir ten, Berlyne, o vėliau Niujorke jo kūryba, veikiama šių kosmopolitinių meno centrų radikaliai pasikeičia. Šiandien sugrįžęs į Lietuvą jis eksponuoja paveikslus paveiktus naujosios organinės skriejančių formų abstrakcijos. Ekspresyvią pastozinę ryškiaspalvę tapybą pakeičia grafiški rašmenų elementai ir transparentiškos akvareliškos spalvų dėmės, ant drobės dedamos akrilu, tušu, vynu ir arbata.
Prof. Dr. Raminta Jurėnaitė
Eugenijus Varkulevičius gimė 1956 m. birželio 28 d. Kaune.
1967 – 1975 mokėsi J. Naujalio Meno mokykloje Kaune.
1975 – 1981 studijavo Vilniaus Dailės Institute.
Parodose dalyvauja nuo 1983 m.
1982 – 1983 studijavo Teofaną Graiką, kopijavo XIII a. freskas
1983 gyveno Dovainonyse.
1983 gyveno Beržore, vėliau Šarnelėje. Studijavo lietuvių liaudies tapybą, restauravo stacijas (Kryžiaus kelio stotis).
1990 – 1994 gyveno ir dirbo Berlyne.
1994 – 2005 gyveno ir dirbo Niujorke. Menininkas rezidencijoje (Antologinių Filmų Archyvas). Kūrė ir pats filmavosi eksperimentiniuose filmuose, dalyvavo parodose, hepeninguose, festivaliuose, kūrė muziką Jono Meko, Juliaus Ziz filmams. Kūrė plakatus filmams, tvarkė filmų archyvus Antologinių Filmų Archyve Niujorke. Vadovavo Courthouse galerijai Niujorke.
Nuo 2005- ųjų gyvena ir dirba Kaune.