Jono Meko vizualiųjų menų centre (Malūnų g. 8, Vilnius) gruodžio 29 d., 18 val. pristatoma Dariaus Vaičekausko projekto „Dekonstrukcijos/Deconstructions“ paroda.
Darius Vaičekauskas jau beveik dešimtmetį nuosekliai dirba įvairiais fotografijos dekonstravimo būdais, iš esmės, susidurdamas su tradicinės fotografijos, postfotografijos ir konceptualizmo problematika, tačiau tuo pat metu likdamas už jų ar tarp jų. Griežtos klasifikacijos vengimas yra sąmoninga menininko kūrybinė taktika, suteikianti galimybę „atsisakyti“ fotografijos, liekant jos teritorijoje.
„Dekonstrukcijų“ ciklas kaip tik paremtas atsisakymo, arba „dvigubo naikinimo“ taktika, kai Vaičekauskas renkasi įvairių lietuvių fotografų, klasikų ir neklasikų, darbus ir juos „naikina“, supjaustydamas horizontaliomis dalimis. Taip simboliškai naikinamas kolegos kūrinys arba tam tikras ikoninis (at)vaizdas (ne originalas, o skaitmeninė kopija?) ir kartu pabėgama nuo savo kaip kūrėjo išskirtinimo auros. Taigi, tokiu „naikinimo“ aktu tarsi dekonstruojama Lietuvos fotografijos istorija ir jos hierarchija.
Tačiau „naikinimas“ yra tik pradinė intencija, nes Vaičekauskui dekonstravimas reiškia naujų prasmių atvėrimą arba projekciją į sistemą kitu kampu. Vaičekauskas ne tik ir ne tiek paneigia autoriaus „instituciją“, kiek sukeičia ir supainioja prasminius šios sąvokos akcentus. Dekonstruojant prasmės perkonstruojamos pagal tam tikrą sistemą, kai koleg(i)ų fotografų darbų kopijos ne tik kruopščiai supjaustomos lygiomis horizontaliomis dalimis, tačiau sudedamos atgal kiekvienos atraižos turinį apverčiant aukštyn kojomis horizontaliai ir vertikaliai. Toku būdu pirminis šaltinis, t.y. originalus atvaizdas išsaugo bazinę savo struktūrą, lieka atpažįstamas ir iki tam tikros ribos „skaitomas“, tačiau tuo pat metu yra visiškai kitas ir originalus (?) kito autoriaus kūrinys. Taigi, turime reikalą su išvirkščiu arba dvigubai apverstu (at)vaizdu, taip pat apversta autoriaus institucija tiesiogine ir perkeltine prasmėmis.
Iš esmės, tampa nebeaišku, su kuo turime reikalą – Lietuvių fotografijos istorijos citata ar orignaliu kūriniu, imituojančiu „citatą“, nes pats citavimo veiksmas taip pat tarsi apverčiamas aukštyn kojomis – nebeaišku, Vaičekauskas cituoja (ne)klasikus, ar jie cituoja jį?
Taigi, menininkas sukuria diskursinės entropijos situaciją, kurioje steigia papildomus subkontekstus, taip besistengdamas priversti žiūrovus nuolat balansuoti neapibrėžtoje būsenoje ir tokiu būdu kurti savas hierarchines autorystės versijas.
Tai paroda, kurios beveik nepamatysite. O visumą suvokti bus dar sudėtingiau. Bent jau vizualiai. Ištrauka iš perkonstruoto Kęstučio Šapokos teksto „TELEPORTACIJA, TELEPOR(NO)TACIJA, FOTOPORNOROTACIJA. Dariaus Vaičekausko fotografinės dekonstrukcijos“:
„Tai crap reikšmės, nuo mutuojan originalūs fotkas išgaunakartojamo letvarkos“, nei „ Brundį (at)vaizdginalą, tačiau kjas surinkdninis termitas,ažuose vaizdiniuio konceptualizmo molekant nedide naratyvą aukštyhaotiško ir uoja joje, jąziškai, nebesiekia scenografiją, vėlgi išardokos specializuoja į „originali, sakykime atveju menininkasis funny p(a)radas nuspreuota menai – jo apvalkalasų vaizdą. Vaas ir suk atsitiktinį išardytau ir vaizdai nebėra mokshio ego, išaskas demonstr galias, t.y. ir s demonstratyviai draug Nuo tadachanizmus, karzdą ir vėl kruta“ ir „pasisamų, katalogų ir tuojamas atsitiktinis pradejavo mutank vizualus paaida“. Situacijio kvazinegaiginalų savo kūrijau, galima, sakyti paaišhės išardymoti, išskaidyti tą ja klaidą sąmfotogtafija, kinizuodamas kuri pasiryvas.“
Dariaus Vaičekausko projektas „Dekonstrukcijos/Deconstructions“ Jono Meko vizualiųjų menų centre veiks iki 2017 m. vasario 12 d.
Projektą pristato Meno kūrėjų sąjunga (MeKuSa) ir Jono Meko vizualiųjų menų centras. Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.
