2017 11 08-12 16. Benas Šarka: „Rojus smegenų žievės peizažuose“

Benas Šarka
Paroda „Rojus smegenų žievės peizažuose“

2017 11 08 – 12  16
Atidarymas lapkričio 8 d. 18 val.
Jono Meko vizualiųjų menų centre, Malūnų g. 8, Vilniuje

Jono Meko vizualiųjų menų centre pristatoma menininko Beno Šarkos paroda „Rojus smegenų žievės peizažuose“.

Parodoje pristatoma labiau „apčiuopiama“ ar netgi objektinė, nors ir nedidelė, Beno Šarkos kūrybos dalis ‒ (akcijų) fotografijos, piešiniai, objektai, videokūryba. Tai ‒ glausta retrospektyva, apimanti paskutinius 20 (ne)kūrybinės veiklos metų. Visi kūriniai yra „ištraukos“ iš Šarkos performansų, spektaklių ‒ performatyvumo apskritai dokumentai. Kai kurie eksponuojami pirmą kartą. Kai kurie „teatrališki“ kūriniai suformuoti iš pajūryje surinktų į krantą išmestų įvairių objektų. Viskas parodoje yra veikiau dvasinės visumos elementai, pabaigos ir pradžios neturintis procesas.

„Rojus smegenų žievės peizažuose“ ‒ pavadinimas, padiktuotas XX a. pradžios Vilniaus Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės ligonių (anonimiškų) smegenų žievės rentgeno nuotraukų ciklo.  Šios nuotraukos stebėtinai primena peizažus. Anot Šarkos, šiose nuotraukose gali būti užfiksuoti potencialiai bet kurio ano meto Vilniaus intelektualo, menininko ir netgi paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio smegenų žievės „vidiniai peizažai“.

Benas Šarka (g. 1963  metais). 1988 m. baigė režisūrą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete ir Klaipėdoje įkūrė „Gliukų“ teatrą. „Gliukų“ teatras neturi pastovios trupės, galima sakyti, kad šį teatrą sudaro vienas žmogus – pats Šarka. Todėl Šarka šią vieno žmogaus trupę vadina teatro „trupu[1]“. Šarka vien savo buvimu kvestionuoja meno sistemos konvencijas, kitaip sakant ‒ jų dirbtinumą. Šarkos veikla dažnai pavadinama ir „mėgėjiška“, ir „provincialia“. Tačiau Šarkai nelabai rūpi „aukštasis“ ar „žemasis“ stiliai.

Apskritai, Šarką pristatinėti kaip „režisierių“, „aktorių“ ar „performanso menininką“ būtų netikslu, kadangi Šarka ‒ vienas autentiškiausių ne tik Klaipėdos, tačiau ir Lietuvos avangardistų, nuosekliai nepaisantis žanrų, meno rūšių, komercijos ir avangardo, meno ir dvasinių/magijos praktikų, sapnų ir tikrovės, ribų. Visa tai Šarkai yra viena ir viename. Šarkos (ne)meninę veiklą, taip pat ir objektinius kūrinius, galima vadinti tiesiog performatyvumu per se.

Šarka ‒ fluxus menininkas iš prigimties, o ne stiliaus ir kanono požiūriu. Kažkuria prasme netgi Jurgio Mačiūno sielos brolis. Šarkai svarbi dar ir specifinė teatralizuota tikrovės estetika.

 

Rengėjas: JMVMC
Kuratoriai: Kęstutis Šapoka, Gintaras Sodeika
Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba
[1] Rusų kalba „trup“ (труп) reiškia lavoną.

Leave a Reply