Esame pripratę, kad dailėtyra ir dailės kritika „egzaminuoja meno praktikas ir menininkus. Tačiau ar negali būti priešingai? Ar gali dailė egzaminuoti dailėtyrą ir dailės kritiką? Menininkas Gintaras Znamierowski meta iššūkį ir įrodo, kad gali!
Parodoje gilinamasi į dvi potemes: „Teorijas, metodus ir praktikas“ ir „Asmenis, reiškinius ir objektus“. Paroda turi „Įžangos“, „Dėstymo“ ir „Išvadų“ dalis. Be to, kiekvienai jų dar būdingos „išnašos“, priminiai, antriniai ir tretiniai šaltiniai.
Paroda formuojama kaip muziejinė etnografinė ekspozicija-instaliacija, kuriai būdingas kultūros antropologijos naratyvas. Į lietuvių dailėtyrą ir dailės kritiką žvelgiama kaip į lokalų „etnografinį“ reiškinį, kurį apibūdina tam tikros bendrijos materialinė, buitinė ir dvasinė kultūra. Dailėtyra ir dailės kritika čia traktuojamos kaip sparčiai nykstančios primityvios lokalios (sub)kultūros, kurias reikia nuodugniai ištirti, klasifikuoti, bent simboliškai išsaugoti ateinančioms kartoms. Parodoje surenkami šios materialinės ir dvasinės kultūros faktai, sugrupuojami, suklasifikuojami. Taip pat gilinamasi į profesinės grupės (dailėtyrinink(i)ų ir dailės kritik(i)ų) sakytinę ir rašytinę tautosaką (t.t. profesinius tekstus), pasaulėžiūrą, gyvensenos ir mąstysenos ypatumus. Galima sakyti, jog paroda yra lyginamosios (komparatyvistinės) etnografinės informacijos sintezės atitikmuo, tik išreiškiamas per sudaiktintą informaciją ‒ vizualumą ir artefaktus.
Paprastai etnografijos tyrimų objektai yra kraštovaizdis, urbanistikos paveldas, dvarai, sakralinė architektūra, mažoji architektūra, etninė architektūra, statinių puošyba, technikos vertybės, tautinis kostiumas, audinių raštai, vestuviniai sodai, margučių raštai, Užgavėnių kaukės, žemdirbystės padargai, namų apyvokos daiktai, amatininkų darbo įrankiai, muzikos instrumentai, šventės, tradicijos, tautinių mažumų kultūros paveldas, memorialinės laidojimo vietos, o ypač iš kitų tautų Lietuvą dar išskiria metalinės kryžių viršūnės ir sakralinė medžio skulptūra.
Znamierowski išskiria atskirą dailėtyros ir dailės kritikos (taip pat feministinės) etnografinį lygmenį ir tyrinėja jas apibūdinančią kultūrą, tiek dvasinę ‒ sąvokas, įsivaizdavimus, įvaizdžius, mentalitetą, tradicijas ‒ tiek ir materialinę ‒ namų apyvokos daiktus, dailėtyros padargus, darbo įrankius, būdingą aprangą ir t.t.
Pirma, įžanginė, parodos dalis vadinasi „Vaizdas, medija ir prievaizdas“. Šiame parodos skyriuje pristatomos į kūrinį orientuotos suvokimo perspektyvos, o kūrinys suprantamas kaip dailininko per medijas, vaizdus ir prievaizdus organizuojamas tyrimas. Prievaizdas yra kažkas prie vaizdo. Tai yra įžanginė dalis, kurioje žiūrovas supažindinamas su tyrimo problematika, struktūra, metodologija. Metodologijos esmė ‒ tam tikra metodologija, kuri yra taikoma kaip tam tikras metodas.
Antroje dalyje „Aplinka, ryšiai ir kyšiai“ į perteikiamą kūrinį žvelgiama kaip į vieną iš dailėtyrininkų ir dailėtyrininkių ryšių dėmenų. Nepaisant pasirinktos žiūros perspektyvos, kūrinys bus tik vienas iš ryšių sąveikos grandinės elementų, kuris traktuojamas ir interpretuojamas kaip vienas iš dailėtyrininkų ir dailėtyrininkių ryšių dėmenų „kaip danguje, taip ir žemėje“. Aplinka yra ta terpė, kurioje tie funkcionalūs, institucijų ryšiai mezgasi ir skleidžiasi, o kyšiai (tai, kas įkišama) yra tie kūriniai, kurie įsikiša ir įsiterpia į tų ryšių perteikimo procesą ir simboliką ir yra kartais pasiūlomi kaip funkciniai šių ryšių tarpininkai, t. y. kyšiai. Šioje dalyje analizuojam „dvasinė gelmė“, kaip menotyrinis pseudoįrankis „kaip danguje, taip ir žemėje“.
Trečiojoje dalyje „Struktūra, mąstymas ir sklastymas“ dėmesys perkeliamas nuo objekto į subjektą duotuoju būdu ‒ kūrinį interpretuojantį dailėtyrininką ar dailėtyrininkę, dailės kritiką ar kritikę, tačiau dažniau į kūrinį interpretuojančią dailėtyrininkę kaip profesinį subjektą „kaip danguje, taip žemėje“. Analitiniu žvilgsniu žvelgiama į šio profesinio subjekto gelminę struktūrą ‒ mąstymo būdus, gyvensenos stilių, skonį, mentalinių sąveikų dinamiką duotuoju būdu. Tai ir yra vadinamoji „Išvadų“ dalis, kurioje duotuoju būdu tarsi pateikiamos išvados.
Kuratorius: Kęstutis Šapoka
Parodos atidarymas 2017 m. gruodžio 27 d. 18 val.
Jono Meko vizualiųjų menų centre
Gintaras Znamierowski (g. 1970) ‒ yra lietuvių šiuolaikinio meno enfant terrible. Dar XX a. 9-jo dešimtmečio pabaigoje kartu su Donatu Srogiu pagarsėjo kaip ciniško „Lazdynų (taip vadinamas Vilniaus miegamasis rajonas) konceptualizmo“ atstovas. Šis „konceptualizmas“ papiktino to meto dailėtyros atstoves ir Znamierowski ilgam buvo nustumtas į lietuvių šiuolaikinio meno paraštes.
Maža to, Znamierowskis, atsimokęs Vilniaus dailės akademijoje vos du kursus, paliko akademiją savo noru, nes, pasak menininko „tenai nieko doro išmokti neįmanoma“.
Znamierowskis taip pat garsėja ir kaip lietuvių tapybos tradicijai svetimos ir nepriimtinos „plastamsinės“, „bedvasės“, pop meno ir hiperrealizmo bruožų turinčios tapybos, puoselėtojas. Kūryboje Znamierowskis tyčiosi iš visų šventų ir brangių lietuvių menui, taip pat ir dailėtyrai dalykų. Dažnai tai daro balansuodamas ne tik ant parodijos, tačiau ir ant įžeidimo ribos.
2010 m. Jono Meko vizualiųjų menų centre buvo surengta Gintaro Znamierowski ir Donato Srogio „Lazdynų konceptualizmo“ retrospektyva. Tai antrasis menininko projektas JMVMC.
