Jono Meko vizualiųjų menų centre pristatoma keturių dienų paroda „Kelias, kurį reikia nueiti“, skirta poetui, vertėjui ir eseistui Sigitui Gedai (1943–2008). Nedidelė, bet gilaus žvilgsnio reikalaujanti ekspozicija pristato vieną svarbiausių XX a. Lietuvos kūrėjų, išdrįsusių imtis prometėjiško užmojo darbų – sukurti lietuvišką epą (poema „Strazdas“,  1967) įgarsinti nykstančios Lietuvos giesmyną („Septynių vasarų giesmės“, 1991), atstatyti Babiloną („Babilono  atstatymas“, 1994), prakalbinti mirusius jotvingius („Jotvingių mišios“1997).

Gedą parodoje matome kitų menininkų akimis – eksponuojamos Algimanto Kunčiaus fotografijos, Leonardo Gutausko tapytas poeto portretas ir trys trumpi dokumentiniai filmai, kuriuose poetas paprastais žodžiais išdėsto savo kūrybinę programą. Iš daugybės Kunčiaus fotografijų atrinktos tos, kur poetas vienas – namuose, mieste ar darbe. Jis nesistengia pozuoti, o fotografas – romantizuoti. Nespalvotos poeto fotografijos kažkuo primena Petro Repšio pieštus Gedos atvaizdus knygai „Žalio gintaro vėriniai“ (1988). Visai kitoks Sigitas Geda Leonardo Gutausko tapytame portrete (1968). Laurų vainiku vainikuotas poetas sėdi soste. Iš vienos pusės angelas su trimitu, iš kitos – velniaragis degančiais ragais. Bet šalia – geroji namų dvasia, ir virš horizonto pakibęs Gedos kūryboje svarbus mėnulis. Portretas užmerktomis akimis primena medinį smūtkelį o gal mitologinį Praamžį metaforų girioje. Šis portretas kabėjo Gedos namuose ir trumpam atėjo susitikti su žiūrovais maloniai sutikus poeto dukrai Uršulei Gedaitei.

Judantys vaizdai poeto portretą pripildo šviesos ir gyvybės. Pažinoję Gedą atpažins su niekuo nesupainiojamą jo balso tembrą ir beribės vaizduotės kūlversčius. „Lietuvos kronikos“ 1993-03 (1661) episode matome poetą namuose ir prie apleisto dvaro Buivydiškėse. Jis sėdi prie metalinės raketos vaikų žaidimų aikštelėje. Poetas – kosmonautas, sukūręs žmogų-paukštį ir pamatęs, kaip „rūtų daržely išdygo arkliukas“ (rež. J. Marcinkevičius). LRT laidoje „Šventadienio mintys“ (1997-06-16) Geda savitai interpretuoja šventraštį ir iškelia improvizacijos svarbą. Nemažiau įdomi ištara apie su žaismės ir beprotiškos vaizduotės reikšmę. Menininkas Arūnas Kulikauskas pakalbino ir nufilmavo Sigitą Gedą 2002 m. Niujorke Jono Meko įkurtame Kino antologijos archyve.

Gruodžio 8, paskutinę parodos dieną, įvyks naujai išleistos Sigito Gedos knygos „Jotvingių mišios“ pristatymas. Rinkinyje spausdinami eilėraščiai, parašyti 1985—1996 m. Kodėl ši knyga aktuali dabar, kuo mus traukia Gedos poezija? Gal tuo stichijų kentariškumu, kurį poeto kūryboje pastebėjo išeivijos literatūros mokslininkas ir kritikas Rimvydas Šilbajoris: „žodžiai ir žodžių iškraipos, daiktai ir daiktų groteskos knibžda ir murdosi toje pakrantės zonoje tarp tobulos vizijų jūros ir jau tvirtai pasakytos žemės, ieškodami prasmingų tarpusavio santykių, iš kurių ir išaugtų nauja poezijos gyvybė.“

Laima Kreivytė

Gruodžio 8 d., penktadienį, 17.30 val. Kviečiame į Sigito Gedos knygos „Jotvingių mišios” naujo leidimo sutiktuves (leidykla „Andrena”).

Knygos sutiktuvėse dalyvaus:

poetas RIMVYDAS STANKEVIČIUS, aktorė, režisierė, UNICEF geros valios ambasadorė VIRGINIJA KOCHANSKYTĖ, fotomenininkas ALGIMANTAS ČERNIAUSKAS, leidyklos „Andrena” vadovė NIJOLĖ PETROŠIENĖ, poeto artimieji, bičiuliai, gerbėjai.

Parodą organizuoja Jono Meko vizualiųjų menų centras,

Partneriai:

Leidykla „Andrena”

Lietuvos nacionalinis muziejus