Prabudęs bandai aprašyti sapną, naudoji labai daug kasdienių žodžių, bet sunkiai sekasi perduoti aną tikrovę, ką tik patirtą jausmą, kuriame viskas buvo beveik iš tikro.
Realu, bet ne visai, kaip pas Alisą.
Kartais pamačius daiktą iš praeities, prabėga daug prisiminimų, detalių, veidų.
Daiktas tarsi aplimpa atminties vaizdais.
Mus supanti realybė nėra “kieta”, jei pašalintume oro tarpus, visa žmonija sutilptų į cukraus gabalėlį…, todėl mes labai lengvai galime pereiti sieną, tereikia tik “sustyguoti” kūno ir sienos atomus.
Saulės šviesa iki Žemės keliauja kiek daugiau nei aštuonias minutes, žvaigždžių šviesą danguje matome keliavusią ir kelis tūkstančius metų, tai nėra Dabar.
Taigi, nepriimkite visko rimtai.
Jei nėra reikalo ateiti į parodą, tai ir neikite, yra visokių kitų, jums svarbių, gal net pelningų reikalų.
Kam visa tai darau?
Jums pažiūrėti.
Kam jie reikalingi?
Niekam.
Man.
Polaroidai tam labai tinka.
Arūnas Kulikauskas
A. Kulikauskas gimė 1959 m. Kaune, Žaliakalnyje. Baigė J. Naujalio meno mokyklą, po to – tuometį Vilniaus dailės institutą. Kiek padirbėjęs Lietuvoje, apkeliavęs daug Sovietų Sąjungos vietų, miestų ir kalnų, pasižvalgęs ir užpoliarėje bei Sibire, aktyviai dalyvavęs tuomečiame kultūriniame Lietuvos gyvenime bei Sąjūdžio veikloje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis išvyko gyventi į Niujorką (JAV). Po ilgų klajonių ir žvalgymosi po pasaulį bei visokių nuotykių, po 22 metų su šeima menininkas vėl grįžo gyventi į Lietuvą, į kaimą.
Menininkas yra surengęs kelias autorines fotografijos parodas ir dalyvavęs daugybėje jungtinių parodų bei įvairių renginių pasaulyje. Jo darbų esama įvairiose muziejų, galerijų ir asmeninėse kolekcijose, foto darbai ir technika pristatyti keliose knygose.
Pastaruosius 15 metų A. Kulikauskas kuria daugiausia iš „Polaroid“ medžiagų. Kulikausko kūryba labai įvairiapusiška. Naudojant pinhole ir polaroid technikų derinį sukurtos fotografijos pasakoja apie autoriaus konceptualumo ir savito braižo paieškas. Pinhole technika yra viena paprasčiausių fotografijos technikų, čia fotografavimui pakanka degtukų dėžutės ar senos dėžės su skylute, nereikia ieškoti jokių fotoaparatų ar juostelių, galima projektuoti fotografiją tiesiai ant popieriaus, daiktų. A. Kulikauskas fotografuoja naudodamas ne bet kokį šviesai jautrų popierių – naudoja šiek tiek pinhole primityvumui ir asketiškumui prieštaraujančias patogias ir momentines polaroid medžiagas. Rezultatas – eksperimentinės fotografijos, su autoriaus dažnai angliškais užrašais po jomis; kūriniai atrodo labai asmeniški, kartais net nejauku į juos žiūrėti – kyla jausmas, lyg raustumeisi svetimame stalčiuje. Kaip pats menininkas sako, jo daiktai tarsi „aplipę atmintimis ir reikšmėmis”. Negali suprasti, kam tai ir kur tai veda. Bet įdomu. Menotyrininkė dr. Agnė Narušytė tokią fotografavimo techniką pavadino „Nuobodulio estetika“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008). Anot jos, A. Kulikausko ir kitų „kitaip galvojančių ir fotografuojančių“, menininkų fotografijose „meno objektu tampa nuobodi kasdienybė, patys banaliausi jos reiškiniai, tuštuma, laiko sulėtėjimas ir pats nuobodulys. Kūriniuose „niekas nevyksta“, jų struktūrą lemia atsitiktinumas, o jų pranešimas – beprasmybė, tyla ar prieštaravimuose susipainiojęs tekstas“.
Parodos atidarymas 2020 m. kovo 13 d. 18 val., adresu Malūnų g. 8. Maloniai lauksime visų.
JMVMC
www.mekas.lt