2017 m. vasario 23 d. (ketvirtadienį) 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre atsidaro
Andriaus Kviliūno personalinė paroda „Apverstas pasaulis arba naivumas, puikybė, atgaila ir nušvitimas”
Teminis parodos leitmotyvas sukasi aplink (ne)tikėjimą (religiją), gyvenimą ir mirtį – sudarydami egzistencinį trikampį. Gyvenimas visada glaudžiai susijęs su mirtimi, jie vienas į kitą pereina natūraliais ar brutaliais būdais, o į šį ryšį dažnai būna įsipainiojęs (ne)tikėjimas, vienaip ar kitaip aiškinantis ar neigiantis gyvenimą, mirtį, jų (ne)sąryšingumą. Visi šie trys leitmotyvai susiję, pereinantys vienas į kitą, kartu juose įvairiai sąveikauja naivumas, puikybė, atgaila ir nušvitimas, tikrovė ir iliuzija. Tiesa, Kviliūno parodos egzistencinis trikampis apverstas ‒ jo centrine ašimi tampa videofilmas, nufilmuotas mobiliuoju telefonu vieno Lenkijos miesto parke, kuriame esančiame apleistame bunkeryje maniakas žudydavo vaikus. Būtent aplink šią makabrišką teminę ašį spirale sukasi ir kiti Kviliūno filmai, kuriuose skleidžiasi gyvenimo, mirties, (ne)tikėjimo leitmotyvai.
Parodos struktūra atliepia koncepciją ‒ ašinis ekspozicijos elementas yra filmas apie maniaką „Apverstas pasaulis“. Aplink jį audžiama parodos architektonika ‒ tiek instaliaciniai/objektiniai elementai, tiek kitų videofilmų pinamas bendras naratyvas. Vieną grupę filmų sudaro tie, kuriuose sąlygiškai galima įžiūrėti gyvenimo ir/ar mirties leitmotyvus. Kitą filmų grupę sudaro Kviliūno sukurtas ciklas, skirtas krikščioniškųjų šventųjų/prakeiktųjų temai.
Andrius Kviliūnas ‒ ko gero, yra vienas pagrindinių lietuvių grynojo videomeno atstovų, nuosekliai dirbantis šioje srityje nuo XX a. 10-jo dešimtmečio antros pusės. Menininko kūryba visada renčiama ant autobiografinio pagrindo, persisunkusi subjektyvaus erdvėlaikio syvais, tam tikra prasme, netgi modernistinė ‒ radikaliai asmeniška, dienoraštinė, kartu susieta su bendrakultūrine simbolika. Dėl ryškių autobiografinių motyvų, artimiausios aplinkos, buities dalyvavimo filmuose, Kviliūno kūryba daug kam gali pasirodyti perdėm „sunki“, „slegianti“. Tačiau ši kūryba nėra formali. Kviliūno kūryba giliai išjausta ‒ tarsi atplėšta, išplėšta iš paties Kviliūno krūtinės kraujuojanti, bet vis dar plakanti, pulsuojanti širdis.
Paroda veikia 2017 m. vasario 23 ‒ balandžio 8 d.
JMVMC atidarytas antradieniais-penktadieniais 12-18 val., šeštadieniais 12-16 val.