Liepos 13 d. 18 val. JMVMC atidaro parodą „Nuostabieji lūzeriai. Fosilijos”
Nuotraukų autorius: Gintautas Beržinskas
Video instaliacijos nuotraukų autorius: Gintautas Beržinskas
Video instaliacijos muzikos autorius: Alberto R. Lucendo
Video instaliacijos montažo režisierė: Eva Sinicaitė
Kuratorius : Arūnas Matelis
Dokumentinio kino specifika yra tokia, kad „už kadro” lieka labai daug nepanaudotos kino medžiagos. Tai, priešingai nei vaidybiniame kine, ne ką blogesni, bet dėl įvairių aplinkybių tiesiog nepanaudoti dubliai ar filmo epizodai, atkritę montaže. Dokumentiniame kine užkadrinė ar montaže iškirpta medžiaga meninės vertės požiūriu dažnai yra tapati filmui, tik dėl filmo architektonikos į jį nepapuolusi. Kartais į galutinį filmo variantą neįeina net ir geriausi epizodai, kurie savo energija būtų suardę filmo ritmą ar susilpninę kitus epizodus. Jie būtų buvę tiesiog per stiprūs, todėl nerado deramos vietos istorijoje.
Autoriniame poetiniame dokumentiniame kine dažnai sakoma, kad nufilmuota medžiaga yra tik pirmojo scenarijaus juodraštis, o pats filmas gimsta gerokai vėliau ant montažinio stalo. Taigi, daug kadrų nepapuola, daug istorijų lieka nepapasakotų, nes jas nurungė kitos. Vis dėlto, iš medžiagos, sukauptos ruošiantis filmuoti kurią nors vieną istoriją, gimti gali ne vienas filmas. Ir tai jau yra nutikę. Paprastai, valandos trukmės filmui nufilmuojama apie 100 valandų medžiagos, o tai reiškia, kad 99 valandos arba 99% išmetama, padedama i archyvą, lentyną ir pamirštama. Dažnu atveju kietieji diskai su juose buvusia „sena“ medžiaga brutaliai atlaisvinami, ištrinama tai, kas netapo filmu, o laikmenos toliau naudojamos kitų filmų reikmėms.
Iš dabartinės tvarios, žiedinės ekonomikos, atsakingo verslo ir „Zero Waste” vartojimo požiūrio pusės, šalia tokių projektų kaip VINTED, Zero Waste Lietuva ir kt., dokumentinis (o ypač poetinis) kinas paneigia visas „žalias” tendencijas, nes nepanaudoja ir išmeta beveik 99% turimų resursų. Šimtai valandų darbo, sąnaudų, tūkstančiai akimirkų, unikalių emocijų, išgyvenimų, patirčių, žmonių, peizažų išnyksta nepalikdami jokio ženklo. Tai laikoma autorinės dokumentikos specifika. Ar kino gamyba gali būti „žiedinė“, ar kurdami dokumentinius filmus galime sekti kitų tvarių ir socialiai atsakingų verslų pavyzdžiu?
Tai bandymas ir pavyzdys kaip tyrinėti, atrasti ir įrodyti, kad iš nepanaudotos medžiagos dar gali atsirasti kitokios kino vertės, meninio tvarumo potencialas ir galimybė atgimti menu, išvadomis, atradimais. Kad dokumentinio kino sukūrimas neišsemiamas tik filmu, kad dokumentinis kinas gali būti tvarus ir “žiedinis”, o iš nepanaudotų kadrų, garsų, inspiracijų, patirčių gali gimti naujos vertės, nauji kūriniai, kitokios meno formos nei filmas.
40 metų niekas iš kino pasaulio nebuvo įleistas į profesionalių dviračio lenktynių vidų taip giliai ir atvirai, kaip Arūno Matelio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ komanda. Tai – be galo didelė vertė, tačiau esamais pasiekimais apsiriboti nebūtina, kai yra prielaidos į filmo kūrimo procesą pažiūrėti plačiau, „išrūšiuoti“ nepanaudotą medžiagą naujam gyvenimui.
FOTO PARODA. Tik 10 žymiausių fotografų kasmet įgyja teisę su savo motociklininkais važiuoti šalia dviratininkų (viso akredituota būna apie 2000 žurnalistų). Tame skaičiuje ir mūsų filmavimo grupė, kurioje taipogi turėjome fotografą, kadrus gaudė ir pats filmo režisierius Arūnas Matelis bei kiti komandos nariai. Turėjome sumanymą tas nuotraukas panaudoti filme kaip punktyrinę liniją, plastinę priemonę, kuriančią įspūdį apie sustingusį laiką ir trūkinėjančias akimirkas. Per dvejus metus buvo padaryta virš 14 000 fotografijų. Montaže tos vizualinės temos galiausiai nusprendėme atsisakyti, bet tūkstančiai unikalių fotografijų liko.
INSTALIACIJA-HYPERLAPSE VIDEO „Zoncolan. 10 000 žingsnių“. Vienas iš į filmą neįėjusių epizodų buvo kinematografinis ir žmogiškas eksperimentas, jau savo sumanymo pradinėje fazėje talpinantis socialinę akciją ir vizualinį kodą. Dviračių sporto lenktynėse pasaulyje sunkiausiu kalnu laikomas Zoncolan. Jis yra kultinis ir legendinis visomis prasmėmis – pats stačiausias, net 10 kilometrų ilgio. Beveik visur kelias eina net 20-25 % įkalnėn. Dažnai net dviratininkų grupę lydintys motociklai to kalno neatlaiko, sugenda ar net sudega. Ir filmavimo komandai vienas naujas motociklas sugedo: variklis pradėjo drebėti ir tik per stebuklą su sustojimais važiuodami nufilmavom, ką norėję. Čia, kalno viršūnėje, kur renkasi žiūrovai, ta vieta yra laikoma didžiausiu stadionu pasaulyje, čia finišo laukia kalno šlaituose susirinkę apie 300 000 -400 000 žiūrovų. Kad išvengti dar didesnių srautų ir galimų nelaimių, čia eismas ribojamas jau tris dienas iki etapo finišo. Dalis žiūrovų atvyksta anksčiau ir gyvena palapinėse prieš tris dienas. Kiti, finišo dieną, šiuos dešimt kilometrų turi eiti pėsčiomis. Filme buvo nuspręsta kamerai leisti pradėti kelionę pėsčiomis nuo vienišo Kryžiaus apačioje iki finišo snieguotose viršūnėse, kas kelias sekundes paspaudžiant fotoaparato mygtuką ir padarant vieną kadrą. Taip gimė keletas tūkstančių eksperimentinių kadrų. Tai bandymas perteikti 10 000 metrų odisėją pėsčiomis, tai, ką mato ir jaučia žmogaus akis einat susitikti su pergale.
Projekto rėmėjas: LATGA.