Rugpjūčio 26 d. 18 val. režisieriaus Ken Asano filmo „Sun also rises“ pristatymas

Trumpo metražo filmas Sun also rises režisierius Ken Asano / 2021 / Prancūzija / 13 min

Aktorė : Moka Ebihara
Operatorius, montažas, garsas, prodiuseris : Ken Asano Fotografė (muziejaus scenos) : Gytė Skirkaitė

Nuo senų laikų žmonės darosi ir dėvi kaukes, kurios reprezentuoja jų kitą Aš, šešėlį, kuris slepia tikrąjį veidą, apsaugo nuo “blogų akių”, pavydo, galbūt net meilės…jos atspindi arba slepia tai, kas jie yra savo viduje. Tai istorija apie jauną užsienietę merginą, klaidžiojančią kauketo miesto gatvėmis, kai Covid-19 pandemija plinta visame pasaulyje.

Šio filmo idėja jo autoriui kilo susirašinėjant su pažįstama japone mergina, kuri atvyko į Paryžių gavusi atostogų vizą ir jame išgyveno šį istorinį pandemijos laikotarpį. Jos mintys jam pasirodė įdomios, todėl paprašė, kad kasdien rašytų dienoraštį, kaip jaučiasi, kokios mintys ateina, o vėliau jam jį atsiųstų. Ji sutiko ir taip, per atstumą, pandemijos sąlygomis po truputį pradėjo bręsti šio filmo idėja. Vos tik galėjome laisviau vaikšcioti Paryžiaus gatvėmis, buvo pradėtas šio filmo filmavimas. Jis vyko vis dar griežtomis sąlygomis, itin mažoje, dviejų žmonių grupėje, dėvint kaukes, laikantis saugaus atstumo bei komendanto valandos.

Filme galime atskirti du pasidalinusius pasaulius: protagonistės, kuri visada viena, keliauja savo mintimis ir tuščiomis Paryžiaus gatvėmis ir miesto žmonių, kurie net pandemijos metu nepamiršta savo teisių, manifestuoja ir reikalauja teisybės ar paprasčiausiai bando toliau gyventi savo, kiek įmanoma, įprastą gyvenimą. Paryžiaus atmosfera filmuota skirtingais momentais nuo 2020 metų vasaros iki 2021 metų kovo mėnesio, siaučiant pandemijai. Filmo idėja vis kito ir galiausiai mintis, užrašytas dienoraštyje, pakeitė vienuma alsuojanti filmo atmosfera bei keisto mįslingumo (Zigmundo Froido ”das Unheimliche”) jausmas, kurį visi patyrėme karantino metu.

Garsai, naudojami siam filmui – tai pačio režisieriaus daryti garsų įrašai karantino metu. Nuo spengiančios tylos iki itin ryškių, akcentuotų garsų, kurie, be abejonės, atkreipė daugelio paryžiečių dėmesį pandemijos metu. Vietoj to, kad mūsų dėmesys būtų pasidalinęs, paskendęs Paryžiaus triukšme, šiuo viruso karaliavimo mieste periodu pagaliau aiškiai girdėjome paukščius, vieną kitą praskrendantį lėktuvą, žingsnius, lapų šnaresį – paskirus garsus, kurie kartu su stingdančia tyla sukūrė negirdėtus Paryžiaus miesto kontrastus. Šiais subjektyviais garsais norima atskleisti ne tik tai, kas dedasi išoriniame pasaulyje, bet ir protagonistės jutimų pasaulėlyje.

Filmas filmuotas ant Super 8 juodai baltos juostos, kurios vaizdus keičia fotografijos. Juodos ir baltos spalvų abstraktumas atveria lauką interpretacijoms. Pasaulyje be spalvų viskas yra įmanoma, viskas dar gali būti sukurta ir perkurta daugybę kartų. Išgyventi šią kolektyvinę patirtį individualiai ir galbūt ją perkurti, ir yra kviečiamas šio filmo žiūrovas.

Kuratorius Naubertas Jasinskas.

Leave a Reply