2022.05.05 – 2022.05.26. LIETUVA, UKRAINA IR SOVIETŲ SĄJUNGOS ŽLUGIMAS. GALUTINIS.

Kuratoriai: Sifuhama Lala Salama ir Arturas Jevdokimovas
Konsultantas: Mindaugas Ratavičius

Jonas Mekas keturių dalių filmą „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“, trunkantį beveik penkias valandas, sumontavo iš 1989–1991 m. JAV televizijos informacinių laidų. Jas ir nufilmavo pats menininkas – nes tuo metu jo gimtoji Lietuva buvo pasaulio žiniasklaidos centre. Ji kovojo su daug kartų didesne ir galingesne blogio imperija, kuri, nors ir žvanginanti ginklais, jau buvo supuvusi iš vidaus. Tuo metu Lietuvai pavyko išsilaisvinti be karo – tiksliau, su klaikiai įtempta viena karo naktimi. Sausio 13-ąją sovietų tankų vikšrai traiškė beginklius laisvę mylinčius žmones prie Vilniaus televizijos bokšto. Tai buvo raudonojo tautų kalėjimo pabaigos pradžia. Netrukus Sovietų imperija žlugo, bet šiandien jos tankai, raketos ir sužvėrėjusi armija bando palaužti nepriklausomą Ukrainą žiauriame kare.

Jono Meko vizualiųjų menų centre šis laiko atstumas susitraukia. Pirmoje salėje eksponuojamas Meko filmas-instaliacija, kuri panardina mus į dramatišką, bet ir kupiną vilties 1990-ųjų atmosferą. Jonas Mekas niekada nerašė savo filmų scenarijų. 1989–1991 m. nufilmuotus televizijos reportažus jis sumontavo 2008 metais, politinius veikėjus pristatydamas kaip dievus, žmones – kaip antikinį chorą, Vytautą Landsbergį – kaip herojų. Būdami šiapus geležinės uždangos, šią politinę dramą stebėjome ne tik per televizijos ekranus, bet ir gyvai – gindami Spaudos rūmus, televizijos bokštą ir Seimą. Okupantams užgrobus televiziją, jie bandė transliuoti beviltiškas propagandines laidas, kurių niekas nežiūrėjo. Jau tada vyko ne tik fizinė ir moralinė (beginkliai žmonės prieš tankus), bet ir televizinė kova. Dabar medijos tapo dar skvarbesnės ir operatyvesnės (atsirado internetas, socialiniai tinklai) – ir mes vėl prilipome prie ekranų stebėti ir palaikyti nuo buvusios sovietų imperijos palikuonių agresijos besiginančios Ukrainos. Laikas vėl sutankėjo – karas suintensyvino ukrainiečių ir juos palaikančių gyvenimo ritmą, valandas ir minutes pakeitė karo dienų skaičiavimas.

Antroje galerijos salėje matome žlugusios sovietų imperijos ir propagandinių medijų liekanas – sugedusį televizorių, materialinį laikmečio skurdą atspindinčius artefaktus. O šalia kabančiuose monitoriuose tiesiogiai transliuojami vaizdai iš  Ukrainos. Mes tarsi sugrįžtame į dar nesubyrėjusios sovietų imperijos laikus – tik dabar realiame laike stebime, kaip ji žlunga mūsų akyse. Tarp pirmosios ir antrosios salių užsimezga pokalbis. 1990-ųjų Lietuvą ir 2022-ųjų Ukrainą sieja ne tik kova su taikius gyventojus užpuolusios imperinės armijos agresija, bet ir istorinė lemtis ginti Vakarų civilizacijos vertybes atsimušant į lėtą, sunkiai ateinantį supratimą ir palaikymą. Be drąsios Islandijos, kitos Vakarų šalys Lietuvos nepriklausomybę pripažino tik po nepavykusio pučo Maskvoje. Žiaurus ir negailestingas Ukrainos užpuolimas privertė reaguoti greičiau, bet uždelstas laikas ir sunkiai įveikiama branduolinio Rusijos šantažo baimė vis dar nusineša ukrainiečių gyvybes.

Subjektyvios dokumentikos Jono Meko filmo ir realaus laiko transliacijų iš Ukrainos sugretinimas suteikia istorinę perspektyvą ir leidžia tikėtis, kad šį kartą posovietinių orkų imperija žlugs galutinai. Slava Ukrayini!

Laima Kreivytė